1.

Raudonojo kryžiaus duomenimis, milijardas žmonių gyvena lūšnynuose, bet tai nekliudo Oktavui atgauti apetitą — pažiūrėkit, kaip graužia nagus, ir tai tik pradžia. Maronjė jį mėnesiui išsiuntė į detoksikacijos kursą Belviu gydykloje (Medonas, Lapkričio 1-osios gatvė 8), nes Keit Beri centras Suasone skelbėsi jau pilnas. Kūrybos patronai — kaip Tour de Franse gydytojai-tiekėjai: šeria savo čempionus dopingu, kad kuo geriau pasirodytų, ir remontuoja juos, kai šie susilaužo kaulus. Štai kodėl Oktavas persikėlė iš PN į PN — iš Privataus Namo į Psichiatrijos Namus.

Kas rytą jis žingsniuoja po parką, vinguriuoja tarp šimtamečių ąžuolų ir psichinių ligonių. Skaito tik savižudžių rašytus kūrinius: Hemingvėjaus, Kavabatos, Gari, Šamforo, Senekos, Rigo, Petronijaus, Pabatos, Lafargo, Krevelio, Cveigo, Drijė, Monterlano, Mišimos, Deboro, Lamarš-Vadelio, nepamiršdamas ir merginų: Silvijos Plat ir Virdžinijos Vulf. (Žmogus, skaitantis vien savižudžių kūrybą, yra daug skaitantis.) Kvailiodami asistentai greituoju paštu atsiuntė jam pakelį miltų Francine. Jį gydančiam psichiatrui šis pokštas nepatiko. Šarlis įrašė į iBooką videofilmą, kur panai vienas kumštis įgrūstas iš priekio, kitas — į šikną. Jis vėl pradėjo šypsotis. Eksperimentinis gydymo kursas su BP 897 turėtų galutinai jį išvaduoti nuo kokaino alkio. Jei viskas pasiseks, greitai jis jau galės žiūrėti į banko mokamąją kortelę nečiaudėdamas.

Valgykloje susipažįsta su naujom ligom. Pavyzdžiui, jo aukšto kaimynas pasakoja esąs aidsofilas (tai naujas lytinis iškrypimas).

— Filmuodavau merginas, kai mano bendrininkas, užsikrėtęs AIDS, jas dulkindavo be sargio. Mergina, žinoma, niekada to nežinodavo. Po to slapčiomis ją filmuodavau einančią į laboratoriją savo tyrimo rezultatų. Orgazmą patirdavau tą akimirką, kai ji sužinodavo, kad yra seropozityvi. Ejakuliacija įvykdavo, kai ji atplėšdavo voką. Tai aš išradau aidsofiliją. Kad tu žinotum, kaip malonu būdavo stebėt, kaip jos prapliumpa ašarom išeidamos iš tyrimų laboratorijos su lapeliais, kuriuose parašyta „ŽIV+“. Bet mane suėmė, nes policija konfiskavo visas vaizdajuostes. Sėdėjau kalėjime, po to atvežė čia. Vis tiek greit mirsiu. Bet čia jaučiuos visai gerai, visai gerai. Jaučiuos gerai. Čia man gerai čia jaučiuos gerai jaučiuos gerai jaučiuos gerai jaučiuos gerai jaučiuos gerai jaučiuos gerai.

Jis užsikerta, ir ant pūkuoto smakro jam iš burnos išbėga truputis morkų piurė.

— Aš taip pat, — sako Oktavas, — taip pat sergu gana keista seksualine psichopatijos forma. Esu praeitofilas.

— Kaip? Aha, o kas tai yra?

— Tokia iškrypimo forma, kai esi nuolat apsėstas buvusios draugės. Bet ir aš jaučiuos gerai, jaučiuos labai gerai, čia man gerai, man gerai gerai, čia labai gerai, aš jaučiuos gerai gerai gerai gerai.

Sofi neatvažiavo jo aplankyti. Ar bent žinojo, kad jis ligoninėj? Po trijų mėnesių Oktavas kelis kartus nusijuokė stebedamas, kaip sode maivosi šizofrenikai — reginys priminė agentūrą.

— Gyvenimas susideda iš medžių, maniakine depresija sergančių žmonių ir voverių.

Taip, dabar galima sakyt, kad jis jaučiasi geriau — masturbuojasi šešis kartus per dieną. (Galvodamas apie Anastasiją, kuri laižo Edvinos skylę, kuri ryja jo spermą.) (Ką gi, gal Oktavas dar ne visai atsigavęs.)

Jam bet kuriuo atveju jau buvo laikas keistis. Jis su savo koksu per daug trenkė devintuoju dešimtmečiu, juodais kostiumais, krūvom babkių ir cinizmu už du skatikus.

O mada jau buvo toli pažengusi — nebereikėjo demonstruoti savo sėkmės, darbo, atvirkščiai — apsimest neturtingu ir atrodyt lyg šaudytum varnas. Pirmaisiais naujojo amžiaus metais madingas kuklumas. Profesionalūs stachanoviečiai stengėsi kiek įmanoma būti panašesni į nuskurdusius bedarbius. Baigta su triukšmingu-įdegusiu-grandiniuotu-vulgariu-Segelo stilium ir reklamomis, kur Ridlio Skoto nufilmuotos reguliuojamos žaliuzės arba palubėje besisukantis ventiliatorius. Reklamoje, kaip ir kitur, buvo įvairiausių madų: šeštajam dešimtmety madingi kalambūrai, septintajam — komedija, aštuntajam -jaunuolių gaujos, devintajam — reginiai, dešimtajam — atotrūkis. O nuo šiol reikia avėti seną porą Adidas, dėvėti skylėtus Gap marškinėlius, apskretusius Helmuto Lango džinsus ir kasdien taip skustis barzdą, kad ji atrodytų trijų dienų. Būti susiriebalavusiais plaukais, su žandenom, megzta kepuraite ir ištįsusiu veidu kaip žurnale Dazed and Conįused, pardavinėti nespalvotus filmus, kur išstypę, iki pusės nuogi anoreksikai groja gitarom. (Arba žalsvam fone, kur sodrios spalvos, lėtai važiuoja limuzinai, o puertorikiečiai vaikai po lietum žaidžia rankinį.) Kuo nežmoniškiau esi pertekęs žaliųjų (ėmus naudotis internetu prie sukauptų turtų prisidėjo dar trys nuliai), tuo labiau tu panašus į bomžą. Visi naujieji milijardieriai avėjo suplyšusius sportbačius. Beje, Oktavas nusprendė, kad išėjęs iš ligoninės stiliaus patarimų kreipsis į savo antrininką valkatą.

— Keistas įspūdis: kai buvau mažas, 2000-ieji atrodė kaip mokslinė fantastika. Tikriausiai užaugau, nes jie buvo pernai.

Dideliame XIX amžiaus pabaigos name Oktavas turėjo laiko medituoti. Atrodo, Medone laikas eina lėčiau. Oktavas vaikštinėja po veją ir pakelia dviejų tūkstantmečių senumo akmenėlį. Priešingai nei dantų pastos tūtelės, akmenukai niekada nesuyra. Meta jį tolyn, po medžiu, ir jis ten dar bus, kai skaitysit šias eilutes. Galbūt dar 2000 metų tas akmenėlis praleis toje pačioje vietoje. Štai taip: Oktavas pavydi akmeniui.

Užsirašo:

Duok švelnumą savo plaukų

Ir savo kūną stangrų

Duok druską savo akių

Jų mėlynumą ramų.

Bet, neturėdamas kam skirti šio ketureilio, prieš išeidamas iš Belviu gydyklos padovanoja jį savo draugui aidsofilui.

— Nusiųsk jį savo aukai. Pamatysi — gali susijaudint ir stebėdamas, kaip moteris skaito ne teigiamus ŽIV tyrimo rezultatus, o kažką kita.

— Parodyk... Oi ne, tu ką, išprotėjai, tavo eilėraštis per daug panašus į serijinio žudiko.